Kas yra makroekonomika?

Makroekonomika nagrinėja „visos ekonomikos“ visumą, kurią sudaro sudedamųjų dalių, o ne atskirų firmų ar rinkų, suvestinė. Makroekonomika prognozuoja nacionalines pajamas analizuodama tokius veiksnius kaip bendrasis vidaus produktas (BVP), užimtumas, defliacija ir infliacija bei mokėjimų balanso pozicija. Jame taip pat aptariamos fiskalinės ir pinigų politikos priemonės, reguliuojančios ekonomikos vystymąsi ar veikiau jų būklę. Makroekonomika sukasi apie ekonominį vystymąsi, pagrindinius veikėjus, palengvinančius ir nustatančius ekonomiką, ir verslo ciklus, kurie sudaro nuosmukį, infliaciją ir defliaciją, ir kaip visi šie veiksniai yra susiję su nedarbu ir užimtumu.

Įvadas į makroekonomiką

Makroekonomika nagrinėja visos ekonomikos rezultatus, elgesį, struktūrą ir sprendimų priėmimo procesą. Ji tiria regioninę, nacionalinę ir pasaulinę ekonomiką. Makroekonomikai tiria apibendrintus rodiklius, pvz., BVP, nacionalines pajamas, kainų indeksus, nedarbo lygį ir tai, kaip skirtingi ekonomikos sektoriai tarpusavyje susiję, kad suprastų visos ekonomikos funkcijas. Jie kuria modelius, paaiškinančius santykius tarp tokių veiksnių kaip vartojimas, nedarbas, infliacija, nacionalinės pajamos, investicijos, taupymas, tarptautinė prekyba ir finansai. Tyrime daugiausia dėmesio skiriama verslo ciklui ir ilgalaikio ekonomikos augimo veiksniams. Ši disciplina padeda vyriausybėms kurti ir vertinti ekonomikos politiką.

Ekonominis rezultatas

Produkcija - tai visos pajamos arba bendra galutinių prekių ir paslaugų vertė, visos pridėtinės vertės suma ekonomikoje. Tokiu būdu nacionalinė produkcija tampa visa suma, kurią tam tikru metu gamina šalis. Bendrasis vidaus produktas, BVP, matuoja makroekonominę produkciją. Studijuodama ekonomikos augimą, ekonomika tiria ilgalaikį produkcijos padidėjimą. Tokie veiksniai kaip technologijų pažanga, geresnis švietimas ir augimas sostinėje paskatins ekonomikos augimą. Tačiau ekonomikos nuosmukio nesuderinamas augimas sukelia nuosmukį.

Nedarbas, infliacija ir defliacija

Makroekonomika negali būti suprantama nesuvokiant nedarbo ir infliacijos sąvokų. Nedarbas atspindi bendrą bedarbių, kurie aktyviai ieško darbo, skaičių, o infliacija - bendras daugumos prekių ir paslaugų kainų augimas.

Infliacija mažina piniginio vieneto perkamąją galią, nesvarbu, ar tai būtų doleris, euras, ar svaras sterlingų. Infliacija atsiranda, kai šalies ekonomika pernelyg sparčiai auga, o defliacija gali atsirasti dėl mažėjančios ekonomikos. Ekonomistai vertina kainų pokyčius su kainų indeksais. Naudodamiesi pinigų politika, centriniai bankai, valdantys šalies pinigų pasiūlą, taiko pinigų ar fiskalinę politiką, kad būtų išvengta kainų lygio kitimo. Makroekonomika padeda įvertinti infliacijos poveikį šalies ekonomikai ir gyvenimo standartus, atskiriant nominaliąsias pajamas ir realiąsias pajamas, arba kai kurias įsigytas prekes ir paslaugas. Darbo jėga apima ir įdarbintus, ir bedarbius, ir yra tokių, kurie neveikia. Trečiasis aspektas yra trys nedarbo rūšys: trinties užimtumas, struktūrinis užimtumas ir ciklinis nedarbas.

Siejant infliaciją su nedarbu, makroekonomikai vertina šį reiškinį. Tarkime, kiekvienas gavo darbą rytoj ir jis pradeda uždirbti ir išleisti savo pajamas. Kadangi tiekimo grandinėje užtrunka ilgiau, kad gautumėte prekes rinkoje, situacija svyruoja ir pinigai, kuriais prekiaujama, yra didesni nei parduodami produktai. Todėl nedarbas turės mažėti, o bendros kainos turėtų padidėti. Kitaip tariant, mažesnis pasiūlos kiekis sukelia infliaciją. Kita vertus, dėl nuosmukio sumažėjusios paklausos ekonomika sukelia defliaciją.

Makroekonominė politika

Vyriausybė naudoja įvairias strategijas ir priemones, siekdama valdyti ekonomiką visiško užimtumo, ekonomikos augimo ir kainų stabilumo link. Įgyvendinta makroekonominė politika yra fiskalinė ir pinigų politika. Pinigų politikoje centriniai bankai kontroliuoja pinigų pasiūlą keliais mechanizmais, pvz., Obligacijų pirkimu, kad padidintų pinigų pasiūlą, sumažintų palūkanų normas arba susitrauktų pinigų politika, kai bankai parduoda obligacijas ir paima pinigus iš apyvartos. Fiskalinėje politikoje vyriausybė naudoja pajamas ir išlaidas, įskaitant mokesčius ir skolas, kad paveiktų ekonomiką. Pvz., Kai ekonomika gamina mažiau nei potencialus produkcijos kiekis, gamybai didinti naudojami nenaudojami ištekliai, pvz., Finansuojant projektą, kuriame dirba žmonės. Išstūmimas įvyksta tada, kai fiskalinė politika pakeičia privatųjį sektorių, o ne didina ekonominį rezultatą, pvz., Kai palūkanų normos didėja ir mažėja investicijos.

Makroekonomikos istorija

Makroekonomikos data remiasi šešioliktojo amžiaus pinigų teorijos dalimis ir XIX a. Vidurio verslo ciklo teorija. Ankstyvieji teoretikai tikėjo, kad finansiniai veiksniai neturi įtakos realiems veiksniams, pvz., Faktinei produkcijai. Iš tikrųjų ankstyvieji ekonomistai daugiausia dėmesio skyrė vieninteliam elementui, pavyzdžiui, pinigų ir fiskalinei politikai arba oro poveikiui žemės ūkio ekonomikai ir nesugebėjo sutelkti dėmesį į prekių ir paslaugų sąveiką, pardavėjus ir pirkėjus, pvz. užimtumo ir nedarbo atvejų, infliacijos ir defliacijos, rezultatų ir pajamų. Johnas Keynas kritikavo klasikines teorijas, o ne kaip individus pristatė visą ekonomiką. Paaiškindamas nedarbą ir nuosmukį, jis pastebėjo žmonių ir įmonių grynuosius pinigus, kad būtų išvengta investicijų per nuosmukį ir pripažintas negaliojančiu tradicinis įsitikinimas, kad visada aišku, kad nėra aktyvios darbo jėgos ar perteklinių prekių. Iš Keyneso darbų ekonomistai giliau studijavo ekonomiką, o šiandien makroekonomika yra plati sritis, orientuota į bendrą rinkų sąveikos pusiausvyrą.

Makroekonomikos aktualumas

Šiandienos verslo pasauliui būdinga pasaulinė rinka. Ekonomika daro poveikį kiekvienam gyvam asmeniui, nesvarbu, ar tai yra darbas, ar verslo galimybės, ar pirkti ir parduoti prekes ir paslaugas. Makroekonomikos tyrimas suteikia mums aiškesnį supratimą apie mūsų ekonomiką, tai, kas tai daro, kaip ji auga, ir kas lemia jos sudarymą. Augančioje ekonomikoje žmonės gyvena geriau, o nesėkminga ekonomika yra pražūtinga. Tyrime pateikiama tinkamos politikos formavimo ir reglamentavimo analizė, kad šalis galėtų plėtoti ir gaminti geriausią ekonomiką.