Italijos ministrai pirmininkai
Italijos Ministras Pirmininkas yra šalies vyriausybės vadovas, vedantis parlamentą ir kabinetą nacionalinėje politikoje. Premjero institucija Italijos Respublikoje buvo įkurta 1946 m. Birželio mėn., Kai nacionalinis referendumas įsteigė Demokratinę Respubliką vietoj Monarchijos. Ministrą Pirmininką skiria pirmininkas ir pataria pirmininkui dėl kabineto sudėties. Ministras Pirmininkas pagal Konstituciją yra įpareigotas vadovauti ir kontroliuoti ministrų veiklą. Ministras Pirmininkas veikia kaip tarpininkas tarp politinių partijų ir dirba siekdamas išlaikyti vienybę vyriausybėje. Nuo pat įsteigimo 1946 m. Italija turėjo daug ministrų pirmininkų, kai kurie iš jų keletą kartų tarnavo biure. Dabartinis ministras pirmininkas yra Matteo Renzi, kuris pradėjo dirbti 2014 m.
Alcide De Gasperi
Alcide De Gasperi buvo pirmasis Italijos Respublikos Ministras Pirmininkas po Antrojo pasaulinio karo, tarnaujantis 1946 m. Iki 1953 m. Jis gimė 1881 m. Balandžio 3 d. ir literatūra Vienos universitete. Jis jau įsitraukė į katalikų organizacijas mokykloje ir tapo žurnalo „La Voce Cattolica di Trento“ redaktoriumi. 1911 m. „Alcide“ tapo parlamento nariu Austrijos parlamente, o pirmuoju pasauliniu karu jis pasisakė už Trento susivienijimą su Italija. Jis tapo Italijos parlamento pavaduotoju, tačiau buvo įkalintas už prieštaravimą fašistiniam režimui. Po jo išleidimo 1929 m. Jis atsiskyrė nuo politikos iki 1943 m., Kai padėjo įkurti krikščioniškosios demokratijos partiją. Per visą savo kadenciją jis buvo ministras pirmininkas aštuoniose iš eilės administracijose. Po Antrojo pasaulinio karo jis yra apdovanotas Italijos ekonominiu ir moraliniu atstatymu. Jis buvo vienas iš Europos Sąjungos steigėjų ir pasirašė sutartis su Antrojo pasaulinio karo laimėtojais. Jis mirė 1954 m. Rugpjūčio 19 d. Trentinoje, Italijoje.
Giuseppe Pella
Giuseppe Pella tapo ministru pirmininku Alcide De Gasperi, o nuo 1953 m. - 1954 m. Jis gimė 1902 m. Balandžio 18 d. Valdengo mieste, Giuseppe baigė ekonomikos ir komercijos mokslų fakultetą. Jis turėjo keletą vyriausybės pareigų, būtent finansų sekretorius, finansų ministras ir lobių ministras. Jis buvo išrinktas ministru pirmininku 1953 m. Rugpjūčio 17 d., Jis taip pat buvo biudžeto ministras ir veikiantis užsienio reikalų ministras. Jis paprašė leidimo skristi į Italijos vėliavą Triesto miesto rotušėje dėl diplomatinės įtampos su Jugoslavija. Jis atsistatydino iš pareigų 1954 m. Sausio 12 d., O 1972 m. Jis buvo senatorius gyvenimui iki mirties 1981 m. Romoje, Italijoje.
Amintore Fanfani
Amintore Fanfani pavyko Giuseppe Pella ir tarnavo keliais skirtingais terminais. Konkrečiai jis dirbo 1954, 1958-1959, 1960–1963 m., 1982–1983 m., O galiausiai - 1987 m. Jis gimė 1908 m. Vasario 6 d. Toskanoje, Amintore baigė ekonomiką ir verslo laipsnį iš katalikų Milano universitetas 1932 m. Jis tapo ekonomikos istorijos profesoriumi ir 1946 m. Buvo išrinktas į Steigiamąją asamblėją. Jis įstojo į Deputatų rūmus 1948 metais. Tada jis tarnavo įvairiuose ministrų postuose, pavyzdžiui, darbo ministras, žemės ūkio ministras ir vidaus reikalų ministras. 1954 m. Jis buvo išrinktas krikščionių demokratų partijos ministru pirmininku ir generaliniu sekretoriumi. Jis inicijavo daugybę reformų politikos ir įgijo Italijos priėmimą į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Jis buvo vienas iš nedaugelio Italijos valstiečių, pripažinęs, kad jo parama fašistiniam režimui buvo neteisinga. Jis mirė 1999 m. Lapkričio 20 d. Romoje, Italijoje.
Mario Scelba
Mario Scelba 1954–1955 m. Dirbo Italijos Respublikos Ministru Pirmininku. Jis gimė 1901 m. Rugsėjo 5 d. Sicilijoje. Mario baigė Romos universitetą, studijavęs Teisę. Savo politinę karjerą jis pradėjo populiarioje partijoje, o po fašistinio režimo žlugimo 1944 m. Aktyviai dalyvavo naujai suformuotoje krikščionių demokratijoje kaip vyriausiasis patarėjas. kaip pašto ir telekomunikacijų ministras bei vidaus reikalų ministras. Kaip vidaus reikalų ministras Mario valdė geležinį kumštį ir atgrasė profesines sąjungas bei komunistus. Ministro Pirmininko kadencijos metu jo pasiekimus didžiąja dalimi nustelbė „Portella Della Ginestra“ žudynės ir „Montesi“ reikalas. Jis sugriežtino santykius su JAV, išsprendė ilgalaikius karo klausimus, tokius kaip Triesto atkūrimas ir ratifikavo 1947 m. Paryžiaus taikos sutartis. Mario 1955 m. Nustojo būti ministru pirmininku ir iki mirties 1991 m. Spalio 29 d. Romoje, Italijoje.
Italijos Respublikos ministrai pirmininkai
Italijos Respublikos ministrų pirmininkai | Terminas (-ai) Tarnyboje |
---|---|
Alcide De Gasperi | 1946-1953 m |
Giuseppe Pella | 1953-1954 |
Amintore Fanfani | 1954; 1958-1959; 1960-1963; 1982-1983; 1987 m |
Mario Scelba | 1954-1955 |
Antonio Segni | 1955-1957; 1959-1960 |
Adone Zoli | 1957-1958 |
Fernando Tambroni | 1, 960 |
Giovanni Leone | 1963 m. 1968 m |
Aldo Moro | 1963-1968; 1974-1976 |
Mariano Rumor | 1968-1970; 1973-1974 |
Emilio Colombo | 1970-1972 m |
Giulio Andreotti | 1972-1973; 1976-1979; 1989-1992 m |
Francesco Cossiga | 1979-1980 m |
Arnaldo Forlani | 1980-1981 m |
Giovanni Spadolini | 1981-1982 |
Bettino Craxi | 1983-1987 |
Giovanni Goria | 1987-1988 m |
Ciriaco De Mita | 1988-1989 |
Giuliano Amato | 1992-1993; 2000-2001 m |
Carlo Azeglio Ciampi | 1993-1994 |
Silvio Berlusconi | 1994-1995; 2001-2006; 2008-2011 m |
Lamberto Dini | 1995-1996 |
Romano Prodi | 1996-1998; 2006-2008 m |
Massimo D'Alema | 1998-2000 |
Mario Monti | 2011–2013 m |
Enrico Letta | 2013-2014 m |
Matteo Renzi (istorinis) | 2014-dabar |
Paolo Gentiloni | 2016-2018 m |
Giuseppe Conte | 2018- |